Orientacinėse dviračių varžybose – pažintis su miesto pastatais
Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centre atidaryta mažeikiškio poeto, fotografo Virginijaus Sungailos nuotraukų paroda „…antys…“ Parodos autorius teigia, kad gyvenime būna įvairių ančių.
Pirmos pažintys – nemalonios
Pirmą kartą su antimis Virginijui teko susidurti Šakynoje: vaikystėje jį užpuolė žąsys su antimis – teko nuo jų gintis žabu.
„Toks buvo mano pirmas įspūdis, tad aš galvojau, kokie tie paukščiai baisūs. O prieš trylika metų man teko gyventi Anglijoje, dirbti laukinių žvėrių ir paukščių fabrike: ten taip pat susidūriau su antimis – kiekvieną dieną“, – prisiminė fotografas.
Jis pasakojo, kokias funkcijas toje „skerdykloje“ jam teko atlikti: tie prisiminimai nėra malonūs, bet jie liko kūrėjo pasąmonėje.
Priprato prie žmonių
Grįžęs į Lietuvą, menininkas antis pradėjo stebėti ir žiūrėti į jas visai kitaip, fiksavo jas fotoaparatu: parodai atrinko 15 nuotraukų, nors jų yra apie pusę šimto. Visos, išskyrus vieną, parodos antys yra iš Mažeikių, Virginijus jas labiausiai mėgsta fiksuoti miesto paplūdimyje, prie Juodpelkio tvenkinių ir Melioratorių parkelyje.
„Prieš septynerius, penkerius metus Mažeikių antys buvo daug baugštenės, prie jų negalėdavai prieiti, dabar jos tampa kaip naminės. Melioratorių parkelyje aš galiu prieiti prie jų ir vos ne paimti. Jos dabar pripratusios prie žmonių, primaitintos. Jei anksčiau pakildavo ir skrisdavo, dabar jos bėga per pievą kaip vištos“, – savo pastebėjimais dalijosi parodos autorius.
Kaip paleisti „antį“?
Kalbėdamas apie parodas, V. Sungaila teigė, kad dabar jų beveik nebeorganizuoja, o anksčiau su fotografijų parodomis važinėjo po Lietuvą – nuo 2015 metų surengta apie 30 parodų.
Anksčiau antis kaip terminas buvo naudojamas žiniasklaidoje, dabar tas terminas beveik baigia išnykti, nes atsirado tarptautinis atitikmuo „fake news“. Kaip atsiranda antys, Virginijus papasakojo ką tik patirtą nuotykį apie save, kai gatvėje jį, bevilkintį raudonos spalvos Liverpulio futbolo komandos marškinėlius su užrašu „Virgil 4“, pamatė gal dvidešimt metų nematytas pažįstamas mažeikiškis.
„Girdžiu gatvėje šaukia: „Virgi, Virgi, kur dabar žaidi? Tiek metų tavęs nemačiau“. Aš pasakiau, kad Liverpulyje žaidžiu, šiemet tapom čempionais. „Jėzau, o aš galvoju, kur tu buvai prapuolęs“, – stebėjosi sutiktasis. Taigi, tas žmogus sutikęs kitą jam pasakys, kad Sungaila žaidžia Liverpulyje. Štai taip antys daromos ir jas lengva kurti“, – tikino Virginijus.
Anūkams – pasakos
Šiek tiek V. Sungaila kalbėjo ir apie poeziją, bet šiuo metu tam nelabai turi laiko, kadangi yra užsiėmęs kitu iš „p“ raidės prasidedančiu žodžiu (politika) – Virginijus yra rajono Savivaldybės tarybos narys.
Pirmoji jo eilėraščių knyga „Rudenio kosulys“ pasirodė 1999 metais, 2016 metais skaitytojus pasiekė antroji poezijos knyga „Paslapties piligrimas“. Šiuo metu spaustuvių laukia dar dvi jau parengtos poezijos knygos, anūkams pažadėta sukurti po pasaką.
Kūrėjas prisiminė senus laikus, susitikimus su kitais poetais, gyvenimą Vilniuje, prieš daugelį metų kurtas poetines „mišraines“ – pagal kurių receptus galima gaminti ir tikras mišraines.
Per dvejus metus Virginijus kūrė akrostichus pagal vardus „Santarvės“ laikraščiui, tad pasakojo, kaip būdavo nelengva rasti tinkamus žodžius, kad tie nedideli kūrinėliai turėtų prasmę – tekdavo griebtis net „Tarptautinių žodžių žodyno“ .
Vytautas MALŪKAS
Autoriaus nuotr.
Spausk
Facebook komentarai
Susiję straipsniai
