Kiekvienas kraštas turi savo upę ar ežerą, savo dainą, savo istoriją, tarmę ir patarmę, ženklus, kurie jį išskiria iš kitų. Ten, kur tarp pievų teka Venta, savo vandenį įplukdanti į Baltiją kaimyninėje Latvijoje, miškų juostomis išmarginti laukai ir įvairiomis pynėmis raizgosi keliai, plyti Mažeikių kraštas. apie mazeikius Skambūs mažųjų upelių pavadinimai: Varduva, Šerkšnė, Ašva, Pievys, Kvistė, Vaidminas,Virvytė… Daugybė jų – tebevinguriuojančių siaurutėmis ar platesnėmis vagelėmis, kartais nepastebimų ar iš viso pranykstančių per sausras. Seda, Viekšniai, Laižuva, Leckava, Tirkšliai, Židikai, Renavas, Auksūdys, Lėlaičiai, Pievėnai, Gyvoliai – tai tik maža dalelė skirtingose rajono vietose įsikūrusių senųjų miestelių, gyvenviečių ar kaimų. Garsūs jie ne tik, kaip sakoma, savoje parapijoje, bet praturtinę viso regiono ir krašto istoriją… Pasitiks atvykėlius šiek tiek vienodas, bet nuoširdžiai atviras vietos žmonių gyvenimas, ar triukšmingas, margaspalvis švenčių šėlsmas tiek pačiuose Mažeikiuose, tiek atokesnėse vietovėse. Ir šventadienio pamaldų varpai, kviečiantys į sekmadienio mišias ar atlaidų procesijas… Išalkusiam svečiui savo paslaugas pasiūlys kavinės ir barai, pavargusiam – poilsį šiuolaikiški viešbučiai, kuklūs ir prabangesni, svetingi kaimo sodybų šeimininkai. Pabuvęs šiame krašte,žmogus išvyks išsinešdamas dalelę bendros šalies istorijos, žemaitiškai papasakotų sakmių ar tikrų nutikimų. Ir galbūt supras, kad ir toli nuo sostinės, nuo didžiųjų šalies miestų verda įdomus ir įvairiapusiškas gyvenimas, tebegyva, ypač kaimo vietovėse, žemaičių dounininkų tarmė, greta šiuolaikiško ir greito tempo yra ir aplinka, leidžianti įsigilinti į save. Jis nepamirš ir daugybės sutiktų žmonių, kuriančių grožį, puoselėjančių ir saugojančių tai, ką paveldėjo. Žmonių, mylinčių ir garsinančių savo kraštą, gražinančių savo miestą, gyvenvietę, sodybą.

-/-

Mažeikių teritorija yra dviejų baltų tautų – lietuvių ir latvių – paribys. Šiaurėje Mažeikių rajonas ribojasi su Latvijos Respublika (Saldaus raj.), rytuose – Akmenės, pietryčiuose – Telšių, pietvakariuose – Plungės, o vakaruose – Skuodo rajonais. Tai aštuntas pagal dydį Lietuvos miestas. Rajone veikia naftos perdirbimo gamykla “Orlen Lietuva”, daug statybos ir remonto,maisto perdirbimo įmonių. Gerai išplėtotas aptarnavimo sektorius, yra 7viešbučiai, nemažai apgyvendinimo paslaugas teikiančių įmonių. Vakarinėje rajono dalyje telkšo Plinkšių ir Sedos ežerai. Mažeikiai ypač didžiuojasi išlikusiomis Plinkšių, Renavo ir Dautarų dvarų sodybomis. Rajono svečius su krašto praeitimi supažindina Mažeikių muziejus ir jo filialai. Renavo dvaro rūmuose įrengta dvarų kultūros ekspozicija, Viekšniuose – pirmosios Viekšnių vaistinės ir aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejai.Židikiškiai nuoširdžiai saugo rašytojos M. Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos palikimą, o pieveniškiai neužmiršta garsaus skulptoriaus B. Pundziaus darbų. Šiek tiek istorijos… mazeikiai-istorija Manoma,kad Mažeikių vardas pirmą kartą paminėtas XIII amžiuje. Kai kurių istorikų nuomone, jis siejamas su kunigaikščiu Mažeika, kurio kariuomenę 1290 m.žemaičių žygio į Žiemgalą metu sumušė kalavijuočiai. 1332 ir 1335 m. Livonijos ordino kronininkai H. Vartbergė ir B. Hionekė taip pat mini Ordino kariuomenės nusiaubtas „karaliaus Mažeikos” valdas. Istorikas A. Nikžentaitis siūlo pirmuoju Mažeikių paminėjimu laikyti 1335-uosius metus.

Miesto pradžia –  1868 m., kai buvo nutiestas geležinkelis Kaišiadorys – Liepoja. 1919 m. Mažeikiams tapus apskrities centru ir gavus savivaldybės teises, miestas sparčiau augo, tačiau jo plėtrą sustabdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Sovietmečiu, 1950 – aisiais, Mažeikiai tapo rajono centru.1972 m. pastačius Naftos perdirbimo gamyklą, miestas išaugo į didžiausią Žemaitijos pramonės centrą. Atkūrus nepriklausomybę, po 1995 m. administracinės reformos Mažeikiai liko rajono centru su miesto teisėmis.