Ką mažeikiečiai iš tikrųjų mano apie verslą savo mieste: atviri gyventojų atsakymai ir netikėtos įžvalgos
Read Time:2 Minute, 4 Second
Kai žmonės kalba atvirai
Mažeikiai – miestas, apie kurį dažniausiai kalbama dviem kraštutinumais: arba tai „naftos miestas”, gyvenantis iš „Orlen Lietuva” šešėlio, arba – vieta, iš kurios verta kuo greičiau išvažiuoti. Tačiau kai su gyventojais kalbi ne apklausos lape, o tiesiog – gatvėje, kavinėje, turguje – išgirsti kur kas sudėtingesnį paveikslą.
Pastaraisiais mėnesiais kalbinti keliasdešimt mažeikiečių – verslininkai, pensininkai, jauni žmonės, grįžę po studijų. Kiekvienas turėjo ką pasakyti. Ir ne visada tai, ko tikėjaisi išgirsti.
Verslas egzistuoja, bet jo tarsi nematyti
Vienas iš dažniausiai pasikartojančių pastebėjimų – miestas turi verslo, bet tas verslas kažkaip nesimato. „Yra parduotuvių, yra kavinių, bet centras atrodo kaip po karo”, – sakė viena moteris, dirbanti viešajame sektoriuje. Tai ne kritika dėl kritikos – tai nuoširdus stebėjimas, kurį pakartojo ir keli smulkieji verslininkai.
Įdomu tai, kad patys verslininkai dažnai nenori būti matomi per daug. Vienas iš jų, valdantis nedidelę gamybos įmonę, pasakojo, kad vengia viešumo sąmoningai: „Kai esi per daug matomas, atsiranda ir per daug norinčių kažko paprašyti.” Tai savotiškas gynybinis refleksas, išsiugdytas per metus.
Savivaldybė – draugas ar kliūtis?
Santykis su savivaldybe – atskira tema. Nuomonės čia išsiskiria ryškiau nei bet kur kitur. Dalis verslininkų skundžiasi biurokratija ir lėtu sprendimų priėmimu. Kiti – ir tai buvo netikėta – sako, kad pastaraisiais metais dialogas pagerėjo. „Anksčiau nueini į savivaldybę ir jauti, kad tu jiems trukdai. Dabar bent jau išklauso”, – pasakojo vienas iš restoranų savininkų.
Tačiau bendra nuotaika tokia: verslas Mažeikiuose dažnai jaučiasi paliktas vienas. Ne persekiojamas, ne aktyviai stabdomas – tiesiog paliktas. O tai kartais būna blogiau.
Jaunimas ir verslas – sudėtinga lygtis
Kalbant su jaunesniais gyventojais – iki trisdešimties – aiškėja įdomi tendencija. Jie nenori dirbti „Orlen” ar valstybinėje įstaigoje. Nori savo verslo. Bet ne Mažeikiuose. „Čia nėra rinkos”, – tai sakinys, kurį išgirdai iš beveik kiekvieno. Ir tai ne tingumas ar pesimizmas – tai gana racionalus įvertinimas.
Vis dėlto keletas jaunų žmonių nusprendė likti ir bandyti. Viena mergina atidarė nedidelę studija-kavinę. Kitas vaikinas kuria vietinius produktus ir parduoda internetu. Jie – ne herojai, bet jų egzistavimas rodo, kad galimybė yra. Maža, bet yra.
Tai, ką miestas iš tikrųjų sako apie save
Mažeikiai nėra mirštantis miestas, nors tokia etiketė priklijuota tvirtai. Jis yra – kaip ir daugelis Lietuvos regioninių centrų – kryžkelėje tarp to, kuo buvo, ir to, kuo galėtų tapti. Verslas čia egzistuoja ne dėl palankių sąlygų, o dažnai nepaisant jų. Ir tai, paradoksaliai, rodo tam tikrą miesto gyvybingumą.
Gyventojų atsakymai atskleidžia ne katastrofą ir ne idilę – o kasdienę įtampą tarp noro ir galimybių, tarp lojalumo gimtam miestui ir blaivaus supratimo, kad kažkas turi keistis. Ir kol žmonės apie tai kalba atvirai – o jie kalba – miestas dar nėra pasiduodantis.
Happy
0 %
Sad
0 %
Excited
0 %
Sleepy
0 %
Angry
0 %
Surprise
0 %
0
0
