Mažeikiečių verslo balsas: ką vietiniai gyventojai galvoja apie verslą savo mieste ir ko labiausiai trūksta
Read Time:2 Minute, 2 Second
Miestas, kuriame verslas – ne prioritetas
Mažeikiai – tai miestas, kuris lyg ir turėtų klestėti. Čia veikia vienas didžiausių pramonės objektų Lietuvoje – „Orlen Lietuva” naftos perdirbimo įmonė, čia gyvena apie 30 000 žmonių, čia yra infrastruktūra, logistika, darbo jėga. Ir vis dėlto, pakalbinus vietinius gyventojus apie verslą savo mieste, išgirsi ne optimizmą, o nuovargį. Tokį, kuris kaupiasi metų metais.
Žmonės kalba atvirai: miestas stovi vietoje. Vienos parduotuvės užsidaro, kitos atsidaro – bet tai ne augimas, tai tik rotacija. Kavinės keičia savininkus, kirpyklos atsiranda ir išnyksta, o didesnio, sistemingo verslo – beveik nėra. Ir tai nėra atsitiktinumas.
Ką patys gyventojai sako
Neformaliuose pokalbiuose – tiek gatvėje, tiek socialiniuose tinkluose – mažeikiečiai dažniausiai mini kelis dalykus. Pirma, trūksta įvairovės. Žmonės važiuoja į Klaipėdą, Šiaulių ar net į Rygą, nes čia paprasčiausiai nėra ko ieškoti – nei kokybiškesnių prekių, nei paslaugų, nei patirties. Antra, verslo aplinka laikoma nepatrauklia. Smulkūs verslininkai skundžiasi biurokratija, savivaldybės abejingumu ir tuo, kad bet kokia iniciatyva čia – tai kova prieš srovę, ne plaukimas su ja.
Viena moteris, kuri bandė atidaryti nedidelę rankdarbių studiją, pasakojo, kad didžiausia kliūtis nebuvo pinigai ar klientai – buvo sistema. Patalpų nuoma, leidimai, nesibaigiančios procedūros. Galiausiai ji viską metė. Ir tokių istorijų – daugiau nei viena.
„Orlen” šešėlis
Čia reikia kalbėti atvirai apie tai, ką visi žino, bet ne visi sako garsiai. „Orlen Lietuva” yra ir Mažeikių stiprybė, ir silpnybė vienu metu. Įmonė suteikia darbo vietų, moka mokesčius, išlaiko dalį miesto ekonomikos. Bet ji taip pat sukuria savotišką psichologinę priklausomybę – kodėl rizikuoti savo verslu, jei gali gauti stabilų atlyginimą gamykloje? Ši mentaliteto problema nėra mažeikiečių kaltė, ji yra struktūrinė. Bet ji egzistuoja, ir ją reikia įvardinti.
Be to, kai vienas darbdavys dominuoja tokiame mieste, vietinis verslas neišvengiamai tampa antraeiliu. Savivaldybė orientuojasi į tą vieną milžiną, o smulkesni verslininkai lieka paraštėse.
Ko labiausiai trūksta – ir čia atsakymas nemaloniai paprastas
Gyventojai nori ne stebuklo. Jie nori elementarių dalykų: daugiau kokybiškų restoranų ir kavinių, kur galima praleisti vakarą; kultūrinių erdvių, kurios nebūtų pustuščios; verslo, kuris ateitų ne iš inercijos, o su idėja. Nori, kad savivaldybė būtų partneris, o ne kliūtis. Nori, kad jaunas žmogus, grįžęs po studijų, turėtų priežastį čia likti – ne tik sentimentus.
Tačiau svarbiausia, ko trūksta – tai tikėjimo, kad kažkas gali pasikeisti. Ir kol to tikėjimo nėra, verslas čia ir toliau bus tas, kuo jis yra dabar: išgyvenimas, o ne augimas. Mažeikiai turi potencialą – tai ne tuščias žodis. Bet potencialas be valios ir be konkrečių sprendimų lieka tik gražia teorija, kurią kartoja kiekviena nauja savivaldybės kadencija ir kuria niekas rimtai nebetiki.
Happy
0 %
Sad
0 %
Excited
0 %
Sleepy
0 %
Angry
0 %
Surprise
0 %
0
0
