Mažeikiečių verslo pulsas: ką vietiniai gyventojai galvoja apie verslą savo mieste
Read Time:2 Minute, 32 Second
Miestas, kuris nori daugiau
Mažeikiai – tai miestas, kuris visada turėjo savo charakterį. Čia gyvena žmonės, įpratę prie pramonės ritmo, naftos kvapų ir to specifinio šiaurės žemaičių tiesmukumo, kuris neleidžia meluoti nei sau, nei kitiems. Todėl kai kalbame apie verslą šiame mieste, tikėtis gražių frazių neverta – vietiniai sako, kaip yra.
Pakalbinus kelis dešimtis mažeikiečių – tiek jaunesnių, tiek vyresnių – paveikslas susideda nelabai linksmas, bet ir ne beviltiškas. Žmonės mato potencialą, tačiau jaučia, kad kažkas nuolat trukdo jam atsiskleisti.
„Parduotuvių daug, bet nėra kur eiti”
Paradoksas, kurį mini daugelis: Mažeikiuose yra pakankamai prekybos vietų, kavinių, kirpyklų. Tačiau žmonės skundžiasi, kad mieste trūksta turinio. Nėra kur praleisti vakarą su šeima, nėra vietos, kur jaunimas galėtų susirinkti ne prie alaus butelio. Kultūrinė ir laisvalaikio infrastruktūra – tai skaudžiausia vieta.
„Mes turime „Orlen”, turime didelį prekybos centrą, bet po septynių vakaro miestas miršta”, – sako viena moteris, dirbanti viešajame sektoriuje. Ji nenori būti įvardyta, bet jos žodžiai – ne išimtis, o taisyklė.
Verslininkai, bandantys atidaryti ką nors nestandartinio – restoraną su koncepcija, kūrybinę erdvę, sporto klubą – susiduria su ta pačia problema: perkamoji galia mieste yra ribota, o dalis gyventojų, turinti daugiau pajamų, savaitgaliais važiuoja į Klaipėdą ar Šiaulius.
Smulkus verslas – tarp vilties ir nuovargio
Tie, kurie ryžtasi kurti savo verslą Mažeikiuose, dažnai kalba apie dvigubą naštą: biurokratiją iš vienos pusės ir vietinės rinkos menkumą – iš kitos. Jaunas vyras, prieš porą metų atidaręs nedidelę autoservisą, pasakoja, kad pradžia buvo sunki ne dėl konkurencijos, o dėl to, kad žmonės tiesiog neturėjo pinigų mokėti rinkos kainomis.
„Čia negali dirbti kaip Vilniuje. Turi būti lankstus, turi pažinti žmones, turi kartais ir nuolaidą duoti, nes kitaip – eina pas kitą”, – aiškina jis.
Tačiau yra ir kita pusė. Tie patys smulkūs verslininkai pabrėžia, kad Mažeikiuose lengviau užsimegzti ryšiai. Miestas pakankamai mažas, kad žodis iš lūpų į lūpas veiktų greičiau nei bet kokia reklama. Čia reputacija – tikras kapitalas.
„Orlen” šešėlis – gerovė ar priklausomybė?
Neįmanoma kalbėti apie Mažeikių verslą, nepaminėjus naftos perdirbimo gamyklos. Ji yra ir miestas, ir prakeikimas vienu metu. Dalis gyventojų dirba ten arba turi su ja susijusį verslą – tiekėjai, transporto įmonės, maitinimo paslaugos. Tai suteikia stabilumą, bet kartu sukuria priklausomybę.
„Jei „Orlen” rytoj išeitų, miestas subyrėtų per penkerius metus”, – atvirai sako vienas vietinis politikas, kalbėjęs neoficialiai. Tai nėra paslaptis – tai vietinė tikrovė, kurią visi žino, bet ne visi nori garsiai pripažinti.
Tuo pačiu gamykla kelia ir darbo užmokesčio kartelę – kas ten dirba, uždirba gerokai daugiau nei vidutinis mažeikietis. Tai sukuria socialinį skilimą, kuris jaučiamas ir vartojimo įpročiuose, ir požiūryje į vietinį verslą.
Miestas ieško savęs – ir tai jau yra žingsnis
Mažeikiai nėra miręs miestas. Tai – miestas, kuris dar nežino, kuo nori tapti. Jaunimas, kuris lieka – o dalis lieka – kalba apie norą keisti aplinką, atidaryti ką nors savo, nebūtinai išvažiuoti. Tai silpna, bet apčiuopiama viltis.
Verslo klimatas čia formuojamas ne tik savivaldybės sprendimais ar ES fondų projektais, bet ir kasdieniais žmonių pasirinkimais – ar pirks vietinėje parduotuvėje, ar užsakys iš interneto, ar palaikys naują kavinę, ar lauks, kol ji užsidarys. Mažeikiai turi visus ingredientus pokyčiui – žmones, vietą, istoriją. Trūksta tik vieno: kolektyvinio sprendimo, kad šis miestas vertas investicijos – ne tik finansinės, bet ir emocinės.
Happy
0 %
Sad
0 %
Excited
0 %
Sleepy
0 %
Angry
0 %
Surprise
0 %
0
0
