Mažeikiečių verslo pulsas: ką vietiniai gyventojai galvoja apie verslą savo mieste ir ko labiausiai trūksta
Read Time:2 Minute, 49 Second
Miestas, kuris galėjo tapti daugiau
Mažeikiai – tai miestas su naftos kvapu, sunkia pramonine istorija ir nuolatiniu klausimu: kur dingo žmonės? Per pastaruosius du dešimtmečius gyventojų skaičius krito dramatiškai, o tai tiesiogiai atsispindi verslo aplinkoje. Bet demografija čia yra ne priežastis, o simptomas. Tikrasis klausimas – kodėl verslas šiame mieste auga sunkiai, o vietiniai gyventojai vis dažniau renkasi važiuoti apsipirkti ar gauti paslaugų į Klaipėdą ar Šiaulių pusę.
Kalbant su mažeikiečiais, išryškėja tam tikras nuovargis – ne nuo paties miesto, bet nuo stagnacijos jausmo. Žmonės prisiriša prie vietų, tačiau kai tos vietos nepasiūlo to, ko reikia, lojalumas pamažu erozuoja.
Ką vietiniai iš tiesų galvoja
Neformaliose pokalbio situacijose – kavinėse, turguje, socialiniuose tinkluose – Mažeikių gyventojai kalba apie kelis pasikartojančius dalykus. Pirma, paslaugų kokybė. Ne jų nebuvimas, bet kokybė. Kirpyklos yra, bet geros – ne visada. Kavinių atsiranda, bet jos užsidaro po metų. Parduotuvių pakanka, bet asortimentas primena praėjusį dešimtmetį.
Antra – erdvė jaunimui. Tai ne tik pramogų klausimas. Tai klausimas apie tai, ar jaunas žmogus, baigęs mokyklą, gali įsivaizduoti save šiame mieste po penkerių metų. Dažniausiai – negali. Ir ne todėl, kad miestas bjaurus ar nemalonus. O todėl, kad nėra kur dirbti pagal specialybę, nėra aplinkos, kuri skatintų augti.
Trečia – verslo drąsos trūkumas. Tai galbūt subtiliausia problema. Mažeikiuose yra žmonių su idėjomis, su pinigais, su noru. Bet rizikos kultūra silpna. Matant, kaip užsidaro kaimyno verslas, sunku ryžtis pačiam. Susidaro užburtas ratas: mažai naujų verslų – mažai konkurencijos – mažai kokybės – mažiau klientų – dar mažiau naujų verslų.
Ko labiausiai trūksta – ir tai nėra tik pinigai
Lengva pasakyti, kad trūksta investicijų. Tai tiesa, bet nepilna tiesa. Investicijos neateina į vakuumą – jos ateina ten, kur yra ekosistema. O ekosistema Mažeikiuose yra fragmentiška.
Konkrečiai: trūksta kokybiškų maisto ir laisvalaikio vietų, kurios veiktų ilgiau nei sezoną. Trūksta specializuotų paslaugų – psichologų, odontologų su modernia įranga, fizioterapeutų, kurie nenorėtų dirbti tik Vilniuje. Trūksta erdvių, kuriose galėtų susitikti verslininkai, kūrybiniai žmonės, studentai. Coworking’o kultūra Mažeikiuose praktiškai neegzistuoja.
Taip pat – ir tai svarbu – trūksta verslo mentorystės. Savivaldybė kartais organizuoja seminarus, bet tai nėra tas pats, kas turėti šalia patyrusį žmogų, kuris pasakys: „Štai čia tu klysti, štai čia yra galimybė.” Tokių ryšių tinklai Mažeikiuose silpni, o be jų nauji verslai auga lėčiau ir klumpa dažniau.
Nafta išmokė vieno, bet ne visko
Orlen Lietuva – milžinas, aplink kurį sukosi visas miestas – suformavo specifinę ekonominę psichologiją. Stabilaus darbo, aiškios hierarchijos, garantuoto atlyginimo kultūrą. Tai nėra blogai savaime, bet tai nėra verslumo mokykla. Miestas, kuris per ilgai gyveno vieno didelio darbdavio šešėlyje, praranda tam tikrą ekonominį instinktą – gebėjimą ieškoti nišų, eksperimentuoti, rizikuoti mažai.
Tai nereiškia, kad mažeikiečiai yra pasyvūs. Tai reiškia, kad struktūrinės sąlygos formavo tam tikrą mąstymą, kurį keisti reikia laiko ir sąmoningo pastangų.
Miestas, kuris dar nusprendė
Mažeikiai yra įdomus atvejis todėl, kad jie nėra nei beviltiškai mirštantys, nei aiškiai atgimstantys. Jie yra kažkur viduryje – ir tai yra ir problema, ir galimybė. Miestas su infrastruktūra, su žmonėmis, kurie dar neišvažiavo, su pramonine baze ir geografine padėtimi, kuri nėra blogiausia. Bet be aiškios vizijos, be verslo kultūros pokyčio ir be ryžtingesnio savivaldybės vaidmens kuriant palankią terpę, tas vidurio taškas gali pamažu slinkti į blogąją pusę.
Vietiniai gyventojai tai jaučia. Jie nori, kad kažkas pasikeistų – ne globaliai, o konkrečiai: kad atsirastų vieta, kur galima gerai pavalgyti vakare, kad jaunimas turėtų kur susitikti, kad verslo idėja nebūtų iš karto nužudyta biurokratijos ar nepasitikėjimo. Tai nėra dideli reikalavimai. Bet jų įgyvendinimas reikalauja sisteminio mąstymo – ne atskirų iniciatyvų, o nuoseklaus darbo su tuo, ką miestas nori būti po dešimties metų.
Happy
0 %
Sad
0 %
Excited
0 %
Sleepy
0 %
Angry
0 %
Surprise
0 %
0
0
