Mažeikiečių verslo pulsas: ką vietiniai gyventojai iš tikrųjų galvoja apie verslą savo mieste
Read Time:2 Minute, 35 Second
Kai paklausi žmogaus gatvėje…
Mažeikiai – miestas, kuris dažnai atsiduria tarp dviejų kraštutinumų. Vieni sako, kad čia verslas miršta, kiti – kad viskas gerai, tik reikia žiūrėti kur. Nusprendžiau tiesiog pakalbėti su keliais vietiniais ir pasiklausyti, ką jie iš tikrųjų galvoja – ne oficialiai, ne statistikose, o taip, kaip kalbama prie kavos.
Ir žinote ką? Nuomonės išsiskyrė gerokai labiau, nei tikėjausi.
„Čia arba išgyveni, arba išvažiuoji”
Viena moteris, kuri Mažeikiuose valdo nedidelę grožio studiją jau septynerius metus, pasakė tai labai paprastai: „Čia reikia būti arba labai atkakliam, arba labai vietiniam.” Ji turėjo omenyje, kad ryšiai ir žodis iš lūpų į lūpas šiame mieste veikia geriau nei bet kokia reklama feisbuke.
Ir tai – ne vien jos nuomonė. Keli žmonės, su kuriais kalbėjausi, minėjo tą patį: Mažeikiuose verslas labai priklauso nuo bendruomenės. Jei žmonės tave pažįsta ir pasitiki – turi klientus. Jei esi naujokas – gali būti sunku įsitvirtinti, net jei siūlai gerą paslaugą ar produktą.
Konkurencija? Kokia konkurencija
Įdomu tai, kad dalis gyventojų skundžiasi ne per didele konkurencija, o per maža. Ypač jaunesni žmonės. „Noriu nusipirkti normalių batų, bet čia arba turgus, arba važiuoji į Klaipėdą” – taip vienas vaikinas apibūdino situaciją. Ir jis tikrai ne vienas taip galvoja.
Yra tokia keista paradokso situacija – miestas nėra mažas, bet pasirinkimas kartais atrodo kaip mažame miestelyje. Žmonės pripratę važiuoti į didesnius miestus apsipirkti ar pasinaudoti tam tikromis paslaugomis, ir tai, savaime aišku, nepadeda vietiniam verslui.
Orlen šešėlis virš visko
Neįmanoma kalbėti apie Mažeikių verslą ir neužsiminti apie naftos perdirbimo gamyklą. Ji čia – kaip nematomas veikėjas kiekviename pokalbyje. Dalis gyventojų dirba ten arba pažįsta kas dirba, ir tai formuoja tam tikrą ekonominę realybę mieste.
Kai gamykla dirba gerai – miestas kvėpuoja laisviau. Žmonės turi pinigų, lankosi restoranuose, perka. Kai kyla neapibrėžtumas – visi tai jaučia. Vienas vyras, kuris valdo nedidelį statybos reikmenų parduotuvę, pasakė: „Aš žiūriu ne į orus, o į Orlen naujienas. Tai mano barometras.”
Jaunimas ir tos amžinos diskusijos apie išvykimą
Čia jau tema, kuri skauda. Daug jaunų žmonių išvyksta – tai faktas, kurį pripažįsta ir patys mažeikiečiai. Bet ne visi! Ir tai svarbu. Yra tokių, kurie grįžo po studijų ir bando kažką kurti vietoje. Viena mergina atidarė nedidelę kavinę ir sako, kad nenori gyventi Vilniuje – per daug žmonių, per daug triukšmo.
Problema ta, kad tokių istorijų kol kas per mažai, kad jos pakeistų bendrą tendenciją. Bet jos egzistuoja, ir tai – bent jau kažkas.
Tai ką čia galima pasakyti apie visa tai
Mažeikiai – tai miestas, kuris tikrai nėra nei mirštantis, nei klestintis. Jis yra kažkur per vidurį, ir tai gal yra sunkiausia situacija – nes nei dramatiškai blogai, nei pakankamai gerai, kad žmonės jaustų aiškų judėjimą į priekį.
Verslas čia gyvuoja daugiausia dėl žmonių, kurie tiesiog nusprendė likti ir bandyti. Ne dėl kokių nors ypatingų sąlygų ar paramos – o dėl asmeninio atkaklumo ir ryšių su bendruomene. Ir gal tai yra ir stiprybė, ir silpnybė vienu metu. Stiprybė – nes tokia verslo kultūra yra autentiška. Silpnybė – nes ji priklauso nuo per mažo žmonių rato.
Jei kas nors kada nors rimtai nuspręs investuoti į šį miestą – ne tik pinigais, bet ir idėjomis – gali būti, kad čia yra daugiau potencialo, nei atrodo iš šalies. Bet kol kas mažeikiečiai, kaip ir visada, viską sprendžia patys.
Happy
0 %
Sad
0 %
Excited
0 %
Sleepy
0 %
Angry
0 %
Surprise
0 %
0
0
