Ką apie verslą mano mažeikiečiai: vietos gyventojų atviri pokalbiai apie sėkmes, iššūkius ir ateities planus
Read Time:3 Minute, 37 Second
Praėjusią savaitę teko pasivaikščioti po Mažeikius su vienu tikslu – pakalbinti žmones, kurie čia augina savo verslus. Ne dideles korporacijas, o tuos, kurie kasdien atidaro duris savo parduotuvei, kavinei ar dirbtuvėms ir žino, ką reiškia sunkus rytas, kai klientų nėra, bet sąskaitos vis tiek ateina.
Sakau iš karto – nesitikėjau tokio atvirumo. Manojau, žmonės kalbės atsargiai, saugosis pasakyti ką nors „ne taip”. Bet gavosi kitaip. Kavinės savininkė Rita, su kuria sėdėjome prie stalelio jos pačios įsteigtoje vietoje, iškart pasakė: „Ko čia slėpti, visi žinom, kaip sunku Mažeikiuose išgyventi iš mažo verslo.”
Kai miestas mažas, o svajonės – ne
Pirmas dalykas, kurį pastebėjau kalbėdamas su žmonėmis – jie visi mini tą patį: Mažeikiai nėra Vilnius ar Klaipėda. Čia klientų ratas ribotas, ir jei tavo verslas nesugeba pritraukti žmonių iš aplinkinių rajonų, gali greitai atsidurti aklavietėje.
Vienas vyriškis, turintis nedidelę autoservisą prie pat miesto centro, papasakojo įdomią istoriją. Jis pradėjo dirbti dar prieš dešimt metų, kai konkurencija buvo mažesnė. „Tada užtekdavo tiesiog gerai daryti savo darbą. Dabar žmonės renkasi ne tik pagal kokybę, bet ir pagal tai, kiek greitai gali gauti paslaugą, kiek patogu atvažiuoti, ar yra internetinis įrašymas,” – sako jis, mostelėdamas ranka į telefoną, kuriuo dabar tvarko visą grafiką.
Taigi technologijos čia irgi atėjo, nors kai kas ir sako, kad Mažeikiai – lyg atskiras pasaulis, kuriame laikas kartais sustoja. Bet ne, judėjimas vyksta, tik kitokiu tempu nei didmiesčiuose.
Sėkmės istorijos – nebūtinai didelės, bet realios
Kalbant apie sėkmes, dažniausiai žmonės nesigyrė milijonais ar plėtra į kitas šalis. Sėkmė čia matuojama kitaip – ar pavyko išlaikyti klientus, ar šeimos verslas perduodamas vaikams, ar pavyko atsilaikyti per pandemiją, kai daug kas užsidarė visam laikui.
Viena moteris, turinti nedidelį rankdarbių studiją, pasakojo, kaip prieš kelerius metus jai teko rinktis – arba uždaryti vietą, arba bandyti parduoti gaminius internetu. Pasirinko antrąjį variantą, nors, jos žodžiais, „nieko nesuprato apie tą socialinę žiniasklaidą”. Dabar jos gaminiai keliauja ne tik po Lietuvą, bet ir į Latviją bei Vokietiją. „Tikrai nesitikėjau, kad iš mažo Mažeikių kambarėlio kas nors užsakinės daiktus iš svetur,” – juokiasi ji.
Toks pasakojimas man patiko labiausiai, nes jame nėra dirbtinio pompastiškumo. Tiesiog žmogus bandė, klupo, bet vis tiek judėjo pirmyn.
O kas su iššūkiais? Na, jų netrūksta
Nė vienas pašnekovas neišvengė temos apie darbuotojų trūkumą. „Jaunimas išvažiuoja, o tie, kurie lieka, nori dirbti prie kompiuterio, ne parduotuvėje ar dirbtuvėse,” – sako autoserviso savininkas. Panašiai kalbėjo ir kavinės šeimininkė Rita – ji jau kelinti metai bando surasti stabilų padavėją ar barmeną, bet žmonės arba išvažiuoja, arba nori dirbti nuotoliniu būdu kažkur kitur.
Kitas iššūkis – nuoma ir mokesčiai. Vienas verslininkas, kuris nenorėjo, kad jo vardas būtų minimas (sako, „gėda, jei kaimynai perskaitys, kad skundžiuosi”), pasakė, kad patalpų nuoma miesto centre kartais atrodo neproporcinga tam, kiek žmonių iš tikrųjų vaikšto gatvėmis. „Investuoji, o klientų srautas nedidelis. Reikia turėti kantrybės, bet ir pinigų atsargų, kad išsilaikytum tuos pirmus metus.”
Tiesa, girdėjau ir kitą nuomonę – kad savivaldybė bando padėti, organizuoja mokymus smulkiems verslininkams, siūlo konsultacijas. Bet, kaip sako viena pašnekovė, „popieriuje viskas gerai atrodo, o realybėje reikia pačiam susigalvoti, kaip išsisukti.”
Ateitis – ne rožėmis klota, bet nėra ir juoda
Įdomu buvo klausytis, kaip žmonės mato savo ateitį. Dauguma nesiruošia niekur bėgti – jie čia gimė, čia augino vaikus, čia nori ir toliau dirbti. Bet visi sutinka, kad reikės prisitaikyti.
Rankdarbių meistrė sako planuojanti dar labiau plėsti internetinę prekybą, galbūt net atidaryti mažą fizinę parduotuvėlę turistams, jei tokių atsiras daugiau. Autoserviso savininkas svarsto investuoti į elektromobilių aptarnavimą – sako, jaučia, kad tai ateities kryptis, nors kol kas Mažeikiuose tokių automobilių dar nedaug.
Rita, kavinės šeimininkė, kalba paprasčiau: „Norėčiau tiesiog, kad žmonės daugiau vertintų vietinį verslą. Ne visi turi būti prekybos centrai ar franšizės. Kartais tas mažas, šeimyninis dalykas ir yra tai, kas miestą daro gyvą.”
Ką iš viso to pasiimu namo
Vaikščiodamas atgal per miestą, galvojau apie visus tuos pokalbius. Nėra čia jokios magiškos formulės ar universalaus recepto sėkmei. Yra žmonės, kurie kasdien bando, klysta, prisitaiko ir vėl bando. Mažeikiai nėra didmiestis su begale galimybių, bet ir ne miestas, kuriame viskas stovi vietoje.
Man regis, tikroji vietos verslo jėga slypi būtent tame paprastume – žmonėse, kurie nesiskundžia be reikalo, bet ir nesigiria be pagrindo. Jie tiesiog daro savo darbą, žino savo miestą, savo klientus, ir bando išgyventi taip, kad ir jiems patiems būtų prasminga.
Tad kitą kartą, kai užsuksi į kokią mažą parduotuvėlę ar kavinukę Mažeikiuose, žinok – už tos durų slypi ne tik prekės ar kava, bet ir visa istorija apie ryžtą, abejones ir nedidelius, bet tikrus laimėjimus.
Happy
0 %
Sad
0 %
Excited
0 %
Sleepy
0 %
Angry
0 %
Surprise
0 %
0
0
