Kaip Mažeikių verslininkai išlaiko sveiką balansą tarp darbo ir gerovės: patirtys ir patarimai
Read Time:3 Minute, 52 Second
Prieš kurį laiką kalbėjausi su pažįstamu, kuris jau daugiau nei dešimtmetį veda savo verslą Mažeikiuose. Paklausiau jo tiesiai šviesiai – kaip tu apskritai nepavargsti nuo viso to? Jis nusijuokė ir sako: „O kas sakė, kad nepavargstu?” Bet paskui rimtai pridūrė, kad su metais išmoko kai ką svarbaus – kad verslas gali suėsti tave visą, jeigu leisi.
Mažeikiai – nedidelis miestas, kur visi vieni kitus daugmaž pažįsta, ir čia verslininkai turi savotišką bendruomeniškumo jausmą. Nesijaučia taip vienišai kaip didmiestyje, kur kiekvienas savo burbule. Čia gali sutikti kolegą kavinėje ir tiesiog pasiskųsti, kaip sunku suspėti viską, ir jis tave supras be papildomų paaiškinimų.
Kodėl balansas apskritai svarbus, o ne tik gražus žodis
Daug kas galvoja, kad „work-life balance” – tai kažkoks madingas terminas iš verslo mokymų, kuris realiame gyvenime neveikia. Bet pakalbėjus su vietiniais verslininkais, paaiškėja, kad tie, kurie visiškai ignoruoja savo poilsį, dažniausiai po kelerių metų arba perdega, arba jų verslas pradeda strigti dėl blogų sprendimų, priimtų nuovargio būsenoje.
Vienas restorano savininkas Mažeikiuose man sakė – anksčiau dirbdavo po 14 valandų per dieną, manydamas, kad tai vienintelis kelias sėkmei. Rezultatas? Po dvejų metų atsidūrė ligoninėje su išsekimu. Dabar jis dirba mažiau valandų, bet efektyviau, ir verslas veikia geriau nei anksčiau.
Kaip tai atrodo praktikoje
Klausiau kelių žmonių, kaip jie realiai tvarkosi. Vieni sako, kad svarbiausia – fiksuotas laikas, kada telefonas išjungiamas ar bent nutylintas. Kitas pasakojo, kad kiekvieną trečiadienį po pietų jis tiesiog dingsta – eina žvejoti prie Ventos ar tiesiog pasivaikšto miške. Nesvarbu, kiek darbo laukia, tas laikas neliečiamas.
Viena moteris, turinti savo grožio saloną, pasidalino įdomia mintimi – ji atskyrė „verslo aš” nuo „asmeninio aš” fiziškai. Kai išeina iš salono, palieka telefoną darbe automatiniu atsakymu. Klientai gali palikti žinutę, bet ji į ją atsako tik kitą darbo dieną. Iš pradžių baiminosi prarasti klientus, bet nutiko priešingai – žmonės pradėjo ją gerbti labiau, matydami, kad ji turi ribas.
Bendruomenė kaip atrama
Kas mane nustebino – kiek daug Mažeikių verslininkų kalba apie tarpusavio palaikymą. Nedideliame mieste natūraliai susiformuoja tinklai, kur žmonės dalinasi ne tik verslo patarimais, bet ir tiesiog emociniu palaikymu. Yra neformalūs susitikimai, kur susirenka keli verslo savininkai, išgeria kavos ir tiesiog pasikalba – be jokios agendos, be pardavimų kalbų.
Vienas jaunas IT srities verslininkas sakė, kad jam tokie pokalbiai reiškia daugiau nei bet kokia knyga apie verslo valdymą. Kai matai, kad kitas žmogus išgyvena panašius iššūkius ir sugeba su jais susitvarkyti, tai suteikia vilties ir konkrečių idėjų, kaip pačiam elgtis.
Šeima kaip prioritetas, ne kaip antraeilis dalykas
Kalbant apie balansą, negalima nutylėti šeimos svarbos. Daug Mažeikių verslininkų pabrėžė, kad būtent šeima juos priverčia sustoti ir prisiminti, kas iš tikrųjų svarbu. Vienas verslininkas juokavo – jo vaikai nemoka, kiek pinigų jis uždirbo per mėnesį, bet puikiai atsimena, ar tėtis buvo namuose vakarienei ar ne.
Tai skamba paprastai, bet realybėje reikia sąmoningo pasirinkimo. Reikia sakyti „ne” kai kuriems verslo pasiūlymams ar susitikimams, jei jie kertasi su svarbiais šeimos įvykiais. Ne visada lengva, bet ilgainiui atsiperka – tiek santykiuose, tiek psichologinėje sveikatoje.
Sveikata – ne prabanga, o būtinybė
Fizinė sveikata dažnai lieka paskutinėje vietoje sąraše, kai verslas reikalauja dėmesio. Bet kalbėjausi su žmonėmis, kurie sako, kad būtent sportas ar judėjimas padeda jiems išlikti sveiko proto. Vienas verslininkas kiekvieną rytą prieš darbą eina pabėgioti – sako, kad tos 30 minučių leidžia jam susirinkti mintis ir suplanuoti dieną be streso.
Kitas pasakojo, kad pradėjo lankyti jogos pamokas, nors iš pradžių jautėsi keistai – „verslo žmogus jogoje” skambėjo lyg pokštas. Bet po kelių mėnesių pastebėjo, kad tapo ramesnis, mažiau reaguoja impulsyviai į stresines situacijas darbe.
Kai viskas nekrenta į savo vietas iš karto
Svarbu suprasti, kad balansas nėra kažkas, kas atsiranda per naktį. Beveik visi, su kuriais kalbėjausi, pripažino, kad jiems prireikė metų, kad suprastų, kas jiems asmeniškai veikia. Vienam tinka ryto rutina, kitam – vakarinis ritualas be ekranų. Nėra vienos universalios formulės.
Taip pat svarbu neapsimesti, kad viskas visada gerai. Yra periodai, kai verslas reikalauja daugiau – sezoniniai piko laikai, krizės momentai, kai tenka dirbti daugiau nei norėtųsi. Svarbiausia – nepaversti to nuolatiniu būviu, o suprasti, kad tai laikinas etapas, po kurio vėl grįžtama prie normalesnio ritmo.
Vietoj gražios pabaigos – keli nuoširdūs patarimai iš gyvenimo
Jei reikėtų sudėti visą tai, ką išgirdau iš Mažeikių verslininkų, į keletą sakinių, tai būtų maždaug taip – nebijok nustatyti ribų, net jei atrodo, kad tai gali pakenkti verslui. Realybėje dažniausiai nutinka priešingai. Ieškok žmonių, su kuriais gali pasidalinti tiek sėkmėmis, tiek sunkumais, nes vienatvė versle labiau kenkia nei padeda. Ir galiausiai – prisimink, kodėl visą tai pradėjai. Ar tikrai tam, kad dirbtum iki išnaktų, ar tam, kad turėtum geresnį gyvenimą sau ir savo artimiesiems?
Balansas nėra tobulas ir statiškas dalykas. Tai nuolatinis derėjimasis su savimi, savo verslu ir gyvenimu aplinkui. Bet, sprendžiant iš pavyzdžių, kuriuos mačiau Mažeikiuose, tikrai įmanoma rasti tą vidurio kelią, kuriame verslas klesti, o pats žmogus nepradeda irti iš vidaus.
Happy
0 %
Sad
0 %
Excited
0 %
Sleepy
0 %
Angry
0 %
Surprise
0 %
0
0
